Į VAIKO KALBOS RAIDĄ ŽIŪRĖKIME RIMTAI

Vaikas, beveik dešimties metų amžiaus, negali sklandžiai papasakoti, ką veikė mokykloje. Jis neaiškiai taria žodžius (garsai painiojami tarpusavyje, labai iškreipiami daugiaskiemeniai žodžiai), jis nederina žodžių galūnių (painiojamos linksnių, skaičių, laikų, asmenų, giminių galūnės). Jis neranda tinkamo žodžio: nežino daugelio dalykų pavadinimų, beveik nevartoja būdvardžių. Jis kalba nepakankamai išplėstais, dažnai ir vieno žodžio sakiniais. Kitiems jo kalbą labai sunku suprasti. Ar vaikas augo ypač nepalankiomis sąlygomis? Ne. Augino jį tėvai, iki mokyklos jis lankė darželį. Ar darželio auklėtojos, logopedė manė, jog vaiko kalba gera, ir taip sakė jo tėvams? Ne. Darželio logopedė dėl blogos vaiko kalbos su jo tėvais kalbėjosi, patarė šiems kreiptis į pedagoginę-psichologinę tarnybą. Ar tėvai ignoravo logopedės patarimą? Ne. Jie atvedė vaiką į tarnybą, kurios specialistai įvertino vaiko kalbos raidą ir rekomendavo jį ugdyti specialiojo ugdymo grupėje. Ar tėvai atsižvelgė į tarnybos rekomendaciją? Ne. Tėvai nutarė nieko nekeisti ir toliau leisti vaiką į bendrojo ugdymo grupę. Ar dabar jie mano, jog tuomet priėmė teisingą sprendimą? Ne. Dabar gailisi neatsižvelgę į specialistų rekomendacijas. Dabar jie labai išsigandę, labai susirūpinę: mato, kad jų vaikui mokytis sunku, bendrauti sunku, mato, kaip jis pats dėl to išgyvena. Dabar jie nuolat galvoja, kas bus toliau, ar dar galima kuo nors jų vaikui padėti.

Skaityti plačiau…